ALTERNATYVI MOKYKLA

Praėjo ketveri metai nuo to, kai visas pastagas įdėjau, jog turėčiau 10-tuką dienyne, bet atėjus egzaminams išlaikiau juos prasčiau nei vidutinis moksleivis. Kiek vargo ir nervų sugadinta, dėl pažymio... Dėl žinių, kurios pro vieną ausį įėjo ir pro kitą išėjo. Žinių kurios, galvoj pasisukiojusios išlėkė greičiau, nei neapgalvotas žodis paleistas žvirbliu. Ironiška, bet įstojus į universitetą visos pastangos buvo sutelktos į kuo geresnius pažymius, kad pereičiau į valstybės finansuojamą vietą. Visas gyvenimas sukosi apie pažymį. Pa-žy-mį trys skiemenys, šešios raidės, riestinis kirtis ant ant a, o šio žodžio skambesys jau ir ligą įvaryti gali...

Universitetas baigtas, diplomas kišenėje, metas gyventi. O nuo ko pradėti? Kaip suprasti ar gerai darau? Kas man parašys pa-žy-mį? Mokykloje praleisti dvylika, universitete ketveri metai, be pažymio mėnuo! Pažymį, kur tu? Kodėl staiga dingai? Iš manęs reikalauja žinių, praktikos, supratimo, rezultato. Formulė girdėta mokykloje, bet taikymas kitoks. Rekalauja rezultato, o ne pažymio. Nesvarbu ar tai darbdaviui ar sau pačiam prioritetas yra gauti žinių, kurios yra naudojamos bei lieka ilgam. Gyvenime svarbu ne tik mokėti, bet ir sugalvoti kaip padaryti ir pritaikyti.

Gerai pagalvojus mūsų mokyklose kuriamas kultas, kurio esmė įvykdyti programą. Nesvarbu kaip, bet reikia iškalti, gauti gerą pažymį ir vėl viską kartoji iš naujo. Moksleiviai išmokomi imituoti darbą, išlavina trumpalaikę atmintį, bet mokykloje visiškai užmirštama apie ilgalaikę perspektyvą. Yra kalama į galvą, kad jeigu mokinys nesimokys – bus nieko vertas. Nuo pat mažens įtatoma į rėmus ir užmirštama, jog gyvenime veikia ne pažymio, bet idėjos, kūribyškumo dėsniai. Joks mechaninis darbas ar žinios nebus naudingos be sugebėjimo jas realizuoti. O ko galima išmokti, kai esi priverstas kalti ir užmiršti, skubėti, vėl kalti ir užmiršti? Atsakymas paprastas: išmoksti tiktai kalti, bet ne mąstyti. Ir tik paleistas į gyvenimą imi ir supranti, moku skaičiuoti, rašyti, žinau fizikos dėsnius, bet ar moku mąstyti? Ar moku išsisukti iš padėties, jeigu neturiu formulės? Ar moku bendrauti su žmonėmis ir turiu įgūdžių reikalingų pasiekti rezultatui? Jeigu atsakysim atsižvelgdami į mokyklų kuriamą kultą, tai – ne.

Žiūriu, scrolinu, patikrinu draugus facebook‘e ir matau, kad riba tarp moksliukų ir dvejetukininkų po mokyklos sumažėjo, jos iš esmės neliko. Mokyklinėj sistemoj „žlugę“ vaikai yra čia pat! Tikėsit ar ne bet turi darbus ir ne tik migravę nugaras lenkia, bet nemaža dalis turi savus mėgstamus hobius, gauna stabilias pajamas, turi antrąsias puses ir tikrai nė kiek nepanašu, jog būtų nusivylę gyvenimu. O tuo tarpu tikrai ne visi dešimtukininkai savo gyvenimą dešimtbalėj skalėj įvertintu daug nei septyniais... Kad ir kaip būtų ironiška bet frazė „ne mokslai gyvenime svarbiausia“ įgauna prasmę. Svarbu ne kalti ir baigti su pagyrimu, svarbu išmokti mąstyti, išsikelti tikslus ir judėti pirmyn! O dar svarbiau suprasti, jog nėra nei tinkamo laiko pradėti, nei nėra laiko, kada pradėt mąstyti yra per vėlu. Reikia pradėti čia ir dabar.